Šizoidinė mokytojų situacija: pavojus tapatybei ir kūrybiškumo prielaida

Abstract

Straipsnyje analizuojamas mokytojo vaidmuo šiuolaikiniame švietime. Šiuolaikinė globali ir atitinkamai nacionalinė švietimo politika reikalauja standartizuoto gero mokytojo paveikslo, kita vertus – kelia inovatyvumo, kūrybiškumo, kurie iš esmės yra priešingi standartizacijai, poreikį. Taip kuriama šizoidinė situacija, kurioje prieštaravimai paralyžiuoja mokytojo veiklą ir motyvaciją veikti. Šiame straipsnyje ieškoma būdų, kaip spręsti šią situaciją, ir apibūdinama, kokį vaidmenį vertėtų prisiimti mokytojui. Pasitelkus Gilleso Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofines įžvalgas ir naujus konceptus, įvairius švietimo specialistų atliktus empirinius tyrimus skirtingose šalyse, taip pat ugdymo filosofų (Semetsky, Wallin, Webb ir kt.) svarstymus apie kitokį mokytoją ir jo funkcijas, siūlomas naujo mokytojo, kuriam apibūdinti vartojamas mokytojo-amatininko terminas, amatininkystę suprantant netradiciniu požiūriu, paveikslas. Tai gebėjimas kurti pasitelkiant savo vitalines ir aplinkos jėgas, gebėjimas dalyvauti atvirose dinamiškose sistemose, naviguojant tarp „chaoso“ ir „kosmoso“, apibrėžtumo ir neapibrėžtumo, gebėjimas kurti pasirenkant tarp poziciją, judėjimą tarp skirtingų heterogeninių elementų, ne rikiuojant ir klasifikuojant juos, o kuriant iš prieštaravimų lauko perspektyvos. Toks tarpininko ir amatininko vaidmens siūlymas yra viena iš pozityvių išeičių šizoidinėje mokytojo situacijoje.