Mentalizacijos paauglystėje raida ir sutrikimai

Abstract

Paauglystė – tai laikotarpis, kai vyksta itin daug pokyčių, ypač svarbių socialiniam pažinimui. Tai nulemia vis geresnį paauglių savęs įsisąmoninimą (Harter, 2012). Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbus tampa besivystantis mentalizacijos gebėjimas, užtikrinantis savo ir kitų elgesio supratimą psichikos būsenų kontekste (Fonagy, Gergely, Jurist, & Target, 2005). Nors neabejojama paauglystės laikotarpio svarba įtvirtinant mentalizacijos gebėjimą, vis dar stokojama nuoseklios mentalizacijos raidos paauglystėje analizės. Šiame straipsnyje* siekiama užpildyti esamą spragą ir, remiantis psichodinamine, raidos psichologijos, raidos psichopatologijos bei neuromokslo teorine ir empirine medžiaga, analizuoti mentalizacijos gebėjimo raidą paauglystėje, pagrindinį dėmesį skiriant paauglystėje svarbiausioms poliariškoms mentalizacijos konstrukto dimensijoms – emocinei ir kognityviai bei savęs ir kito mentalizacijai, taip pat mentalizacijos sutrikimo sąsajai su psichopatologija.